Pavilosta
Trip to Pavilosta from Dumas on Vimeo.
Laukinio grožio, dykumos ir žuvies sala
Indrė Pepcevičiūtė
Penkios su puse valandos lėktuvu iš Londono ir prieš tavo akis išnyra Atlanto vandenyne stūksanti viena iš dešimties Žaliojo Kyšulio salų. Nors iš anksto žinai, kad tikėtis palmėmis ir kitais egzotiniais augalais nusėtos vietos nereikia, vaizdas iš paukščio skrydžio pribloškia dar labiau: Druskos sala – visiška dykynė.
Nusileidus apie 500 km nuo vakarinių Senegalo krantų nutolusio archipelago saloje pirmas žingsnis oro uoste – įsigyti vizą (25 eurai). Patekus į šalį ir susirinkus savo mantą liko pasiekti galutinį kelionės tašką – salos pietuose esančią Santą Mariją. Kaip buvo sutarta iš anksto rezervuojant apartamentus, mus oro uoste pasitiko taksistas. Beje, taksi čia rasite bet kur, ir tai yra vienas patogiausių ir pigiausių keliavimo būdų.
Iki Santa Marijos – beveik 20 minučių kelio. Pro mašinos langus stebėdamas gan niūrią salos gamtą bandai suvokti, kur atsidūrei, jausmas – kad civilizacija liko kažkur labai toli. Tačiau dar nepasiekus kelionės tikslo užlieja ramybė ir sustoja laikas.
Taksisto paieškos ir nauda
Spalvingi namukai, palmės, gatvėse lakstantys vaikai ir šunys (jų čia daugybė), vietinių – kreolų – suvenyrų parduotuvėlės, balto smėlio krantus skalaujantis žydras Atlanto vandenynas.
Trimis taksi automobiliais pasiekėme savo apartamentus. Vaizdas pro langą, o ypač iš antro aukšto terasos, – nerealus. Vos porą minučių – ir tu jau prie vandens. Ką veikti pirmą dieną… Aplankėme kaitavimo spotus, pašmirinėjome miestelio gatvelėmis, užsukome ant molo, kur kasdien gali įsigyti šviežios žuvies.
Vietiniai čia „baisiai“ draugiški. Gatvėse tik pamatę turistus jie puola sveikintis, duoda ranką, kviečia užsukti į jų parduotuvę, teiraujasi iš kur atvykę ir visus iki vieno vadina „my friend“ („mano drauge“ – angl.). Ir nuolat primena, kad čia gyvenimas – be streso. Po kelių dienų, kai blyškią odą nukepina saulė, vietiniai gatvėje prie tavęs taip nebekimba. Bet norėdamas ką nors įsigyti jų krautuvėlėje, verčiau prisimink derėjimosi įgūdžius.
Mums reikėjo taksi vairuotojo, kuris kasdien vežtų į „Kite beach“. Beje, taksistų čia kaip ir šunų – nors samčiu semk. Sutari laiką, kainą ir viskas vyksta pagal planą. Jie tikrai idealiai punktualūs. Radome tokį taksistą-draugą ir mes. O tada prasidėjo juokai: „For everything call Tony Fire.“ Ir dėl vietinės reikšmės objektų, ir dėl naujos padangos (pradūrėme savo džipo, kai keliavome po salą), ir dėl kitų dalykų kreipėmės į Tony.
Beje, vietinių paslaugumu įsitikinome ir tąkart, kai pradūrėme automobilio padangą. Vos spėjus visiems išlipti, prie mašinos prisistatė staiga iš kažkur išdygę vietiniai ir neprašyti ėmėsi darbo. Žinoma, paskui turėjome jiems atsidėkoti, bet toks paslaugumas vis tiek žavi.
Maistas – pakankamai brangus, pigi tik žuvis ir vietinėj kepyklėlėj kepamos bandelės.
Druskos sala sausa. Dėl nuolatinės erozijos, trunkančios daugybę metų, jos reljefas tapo beveik plokščias. Čia beveik neauga vaisiai ir daržovės, juos tenka importuoti, todėl jie laaabai brangūs. Beje, vaisių gali nusipirkti ne tik parduotuvėje, juos moterys siūlo vaikščiodamos gatvėje, taip pat atveža į namus. Tiesą sakant, brangu čia viskas, išskyrus žuvį ir jūros gėrybes.
Jau minėjau molą, kur gali įsigyti ką tik iš vandens ištrauktos žuvies. Kilogramo kaina – nuo 2,5 euro. Sumokėjęs papildomą eurą, gali paprašyti ją čia pat ir išdoroti. Skonis – tikrai dieviškas. Taip sveikai ir gerai maitinomės keletą dienų, o tada skrandžiai paprašė ko nors „nesveiko“ . Vietinių barų čia mažoka, daug britiškų, kur gali sukirsti hamburgerį, picą ir pan. Labai jauki vieta yra ir pasaulio burlenčių čempiono Josho Angulo baras. Netoli jo ir gyvenome, užsukdavome ten užkąsti ar bokalą alaus išlenkti.
Vargu, ar būtų galima ką nors ypatinga pasakyti apie naktinį Santa Marijos gyvenimą. Pora neva populiariausių barų-klubų net savaitgalio vakarą buvo visiškai tušti. Galbūt dėl to, kad šiuo metu ten ne sezono įkarštis ir turistų tikrai nedaug. Tačiau niekas netrukdė, nebent mes visam kvartalui, pasidaryti tautinį vakarėlį savo kieme. Buvo geras balius…
Paragavome tradicinio gėrimo – grogo, valgėme tradicinį patiekalą – kačiupą. Tai avinžirnių ir pupelių patiekalas su keptu tunu arba kiaušiniene ir rūkyta dešrele. Paskanavome Fogo saloje gaminamo vyno, kuris, beje, yra vienas iš brangesnių – butelis parduotuvėje kainuoja 10 eurų. O kasdien pirkdavome triskart pigesnį, bet labai neblogą.
Kelionė Druskų saloje
Po salą pakeliavome išsinuomotu visureigiu (be visureigio būtų labai sudėtinga šioje saloje). Visureigių nuomos kainos: 4ietis – 50 eurų; 8ietis – 100 eurų. Beje, kelionei tikrai užteks dienos, nes sala gana maža: ilgis – 33 km, plotis – 12 km. Aplankykite Pedrą de Lumę. Kadaise šis seniausias salos kaimelis buvo populiarus dėl druskų kasyklų. Jame gyveno pirmieji druskų kasėjai, dabar likę tik keletas gyventojų. Druskų kasyklos yra užgesusio vulkano krateryje. 1804 m. pastačius dirbtiną tunelį galima patekti į kraterio vidų. Salos sostinė Espargos pasirodė gan varginga. Aplankėme vakarinėje salos dalyje įsikūrusį buvusį žvejų kaimelį Palmeirą, labiau į šiaurę esančią Burakoną. Tai natūralus baseinas, kuriame vanduo prisipildo ir ištuštėja per potvynius ir atoslūgius. Beje, ten – visiškai laukinėje gamtoje: trys nušiurusios palmės, dvi ožkytės, radome restoranėlį su nuostabiu vaizdu į vandenyną ir puikiu dienos pietų pasiūlymu. Tie, kuriems pritrūks žalumos Druskos saloje, lėktuvu gali nukeliauti į kitas. Mes, deja, taip ir nespėjome to padaryti.
KAITAVIMAS
Vanduo čia skaidrus ir šiltas – temperatūra apie 21-22 laipsnius (pakanka trumpo hidrokostiumo), mūsų buvimo laiku negavome didžiųjų bangų, kurios paprastai atsirita į šią salą, tačiau nedidelių (iki ~2 m), lygių ir ilgų bangų tikrai buvo. Plaukti buvo galima 10 dienų iš 11. Dvi dienas pūtė ~6-7m\s, vieną dieną ~15 m/s, o visas kitas dienas ~7-9 m/s.
SPOTAI
Būdami saloje išbandėme šiuos spotus:
Santa Maria – vyraujanti vėjo kryptis side shore‘as, šalia miestelio, platus paplūdimys, lygus vanduo.
Kite Beach – čia plaukiojome didžiąją laiko dalį. Vyraujančios vėjo kryptys: side, side on/on shore, ilgas paplūdimys, ~40 min. kelio pėsčiomis arba ~5-10 min. automobiliu nuo Santa Marijos miestelio. Spotas puikiai tinka tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems. Puiki vieta tiek freestylui, šokinėjant per mažas bangeles kaip tramplynus (kicker), tiek bangų mylėtojams. P. s. šiame spote kiekvieną dieną buvo galima stebėti, kaip plaukia tokios kaitavimo bangose garsenybes kaip Airton Cozzolino, Mitu Monteiro, Marciel Lopes Almeida. Plaukiojant nuolat galima sutikti vėžlių.
Žaliojo Kyšulio salas itin mėgsta ir nykstančiais gyvūnais visame pasaulyje laikomi vėžliai. Jie deda kiaušinius archipelago paplūdimiuose. Be to, juos plaukiojančius kiekvieną dieną matydavome kaituodami Kite beach spote.
Italy Snow Camp 2011
Daugeliui Italija – pica, pasta, coca cola… Mūsų pagrindinis tikslas joje buvo – skiing and snowboarding! Ir štai, kas lėktuvais, kas automobiliais – visa kompanija – dvidešimt vienas žmogus, PraKaituok ir draugai pasiekėme saulėtąją šalį. Pagaliau atėjo laikas ilgai lauktam 2011 m Italy Snow Camp‘ui!
Italija pasitiko mus labai šiltai tikrąja to žodžio prasme. Pliusinis oras ir saulutė. Buvome net kiek nusigandę, jog aplinkui visiškai nėra sniego… Bet sekančią dieną pakilome į kalnus ir trasose žinoma, kad sniego daug ir nuolatos. Pagrinde čiaužėme Alpe di Siusi kalnyne, kuris buvo arčiausiai namų. Pradinukams buvo puikių nuožulnių trasų mokymuisi, patyrę rinkosi gausybę skirtingų vienaip ar kitaip įdomių trasų, o nutrūktgalviškiausi šėlo dviejuose smagiuose fun park‘uose. Buvome išlėkę pasižvalgyti ir tolėliau – į Val Gardeną. Ten pradžioje statokos trasos ir žmonių gausybė nugasdino kelis pradinukus, todėl jie ilgai netrukę nusprendė pasižmonėti po jaukius Italijos miestukus St.Christina ir Ortisei. Išliko kiečiausi, kurie bandė per dieną įveikti Sella Ronda. Kai kuriems pavyko (šaunioji slidininkų šeimynėlė), kai kuriems vis dėlto ne. Bet vis tiek jaukiausia ir smagiausia buvo artimuosiuose Alpe di Siusi, todėl ir išliko geriausi ir šilčiausi prisiminimai iš ten. Priešpaskutinę dieną surengėme mini varžybas – pasirodyti, ko per savaitėlę išmokome. Buvo keturios kategorijos greičio varžytuvėms – moterų/vyrų pradinukų bei moterų/vyrų pažengusiųjų, per savaitę jau beveik patapusių profais. Geriausius rezultatus parodė ir ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio stojo Agnė, Mindaugas, Barbora ir Aurelijus. Valio! Taip pat vėliau surengėme ir komandines varžybas, kurioms prireikė paskutinių jėgų, draugiškumo bei komandinio darbo. Raselės, X-tremo, Algio bei Barboros komanda buvo nenugalima. Valio!
Puikia nuotaika pratęsėme dieną vakare susirinkę visi apdovanojimų ceremonijai, kuri kaip ir kiekvieną vakarą baigėsi garsiais krykštavimais žaidžiant „Mafiją“. Iš tiesų Italija daugeliui dar ir mafijozų šalis, tad ir mes kartais su šypsenomis jau pažįstamu tapusio barmeno kalnų kavinėje buvome vadinami Mafija. Jautėmės ne mafija, o gal greičiau viena didelė šeima! Buvo visko: ir pasiklydimų kalnuose, ir ašarų pasiklydus arba skaudžiai trinktelėjus ant žemės, ir traumų – visa laimė jos buvo nelabai rimtos: nubrozdintos kaktos, užsilankstę pirštai ir gerokai pamušti mergaičių užpakaliukai, bet visa tai nublanksta prieš gerą laiką slidinėjant/čiuožinėjant bei viską aptarinėjant jaukiuose tautiniuose vakaruose
Už įsteigtus prizus dėkojame ForteVento, CasaMia ir Latteroom. Didžiulis ačiū visiems palaikiusiems kompaniją!
